O šventos Verbos buria mums sveikatą, derlių, gerą dalią…

Verbų sekmadienis -
Ir kadagiai, ir karklai
Žiūri į dangaus mėlynę,
Kaip dulka net be vėjo
Ir lazdyno krūmo pumpurai...
Menki žiedeliai sprogsta-
Saulė juos prikėlė.
Gyvenkit, kas tik gyva,
Nors ir neilgai,
Kiek jiems likimas,
Žemė lėmė...leis.
Verba nuplakim tinginį.
Pavasaris, jeigu net akmenį
Po pašalo aukštyn iškėlė!
Išsiskleidė pašventinta gyvybė.
Žiūriu-šakelė pakenkta,
O toje vietoje ar lapas išsiskleis?
                            (Ona Baliukienė)

Velykų laukimas pasideda nuo Verbų sekmadienio. Tikroji verba liaudies papročiuose – puokštelė, suskinta iš gluosnio ir kadagio šakelių – tai anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų ir amžinai žaliuojančių augalų šakelės. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs. Šiomis dienomis verbos rišamos iš kadagio, žilvičio, bruknių, mėlynių šakelių.
Kiekviena šakelė turi svarbią reikšmę: kadagys saugo namus nuo piktųjų dvasių, žilvitis – pavasario pranašas, bruknės- nemirtingumo simbolis.
Žemė jau bunda, kaip ir mūsų jausmai.  Liečiami ir mylimi esame gamtos rankų: vandens ir oro, žydėjimo, žaliavimo, siūbavimo, augimo ir viso to, kas net neturi vardo.  Esame tokie turtingi, kad viskas, ką aplinkui matome ir girdime yra mūsų, galime džiaugtis netaupydami.
Šį gražų trečiadienį, kartu su etno klubo „Šaudyklėlė“ dalyviais rišome verbas bei aptarėme, kokią reikšmę turi kiekviena šakelė, kokią naudą ji duoda, nuo ko apsaugo. Kiekvienas vaikas papasakojo savo šeimos Verbų sekmadienio tradicijas. Šią popietę bibliotekoje vyravo ramybė, taika, susikaupimas, draugiškumas bei susitelkimas ties darbu. Į verbos puokštę įpynėme gėrio lašelį, džiaugsmo šakelę, nuoširdumo pumpurėlį ir visą glėbį laimės.
Puikaus pavasario, kuris ant savo sparnų neštų:
Sveikatą,
Artimųjų meilę,
Pagarbą,
O pro langus skverbtųsi pavasariškas džiaugsmas.

Parengė Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė Violeta Basijokienė