Vilkų Kampo Eliza

Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.
Knyga „Vilkų Kampo Eliza“ svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.