Mūsų brangioji Gražina

Pradėjusi rašyti Gražinos Balandytės gyvenimo istoriją, kelis mėnesius praleidau jos namuose vartydama archyvus. Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą – einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjusi pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų – ir meilės, ir juokiausi, ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos. 
Ši knyga – ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškume. Tarsi pokalbis su Gražina – vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, visos pergalės ir visi vaidmenys. Į sceną Gražina lipo tol, kol leido kūnas, kol liepsnojo vidinė šviesa. Kartais – per skausmą, pasiremdama į kolegos ranką. Bet visada iš meilės scenai, iš begalinės pagarbos žiūrovui. 
Kuo ilgiau gilinausi į Gražinos gyvenimą, tuo aiškiau jaučiau, koks jis sudėtingas, gilus, daugiasluoksnis. Frazė „legendinė Lietuvos aktorė“ nieko nereiškia. Ji lyg blizgantis popierėlis. Per paprasta. Joje nėra švelnumo, ironijos, jėgos. Nėra gyvenimo. Aš tiek daug jos norėčiau paklausti...