Algimantas Kadzevičius: apie mokyklą, gamtą ir gyvenimo pamokas

Kartais užtenka ištarti mokytojo vardą, ir veide atsiranda šypsena. Vieni prisimena jo pajuokavimus mokyklos koridoriuje, kiti – gerą patarimą tinkamu metu, treti – pamokas, kuriose visada buvo įdomu. Toks žmogus yra mūsų pašnekovas – buvęs biologijos ir dailės mokytojas Algimantas Kadzevičius, kurį iki šiol su šiluma prisimena ne viena mokinių karta.

Nors mokykloje jis jau nebedirba, ryšys su žmonėmis niekur nedingo. Algimantas Kadzevičius buvo tas žmogus, prie kurio norėjosi prieiti, pasikalbėti ar tiesiog pasisveikinti. Jo nuoširdumas, humoro jausmas ir gebėjimas pastebėti kiekvieną kūrė ypatingą ryšį su mokiniais. Jis tikėjo, kad geriausių rezultatų galima pasiekti ne baime, o pagarba, pasitikėjimu ir tarpusavio supratimu. Todėl daugeliui buvo ne tik mokytojas, bet ir žmogus, į kurį visada buvo galima kreiptis patarimo.

Jo biologijos pamokos daugeliui tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir paskata giliau pažinti gyvąją gamtą. Mokytojas gebėjo sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai ir įdomiai, o jo parengti mokiniai ne kartą džiugino puikiais pasiekimais. Ne vienam būtent šios pamokos padėjo atrasti būsimą profesinį kelią – dalis mokinių vėliau pasirinko medicinos, biologijos ar kitas šios srities studijas.

Sutikę gatvėje, buvę mokiniai ir šiandien stabteli pasisveikinti, pasikalbėti, pasidalinti naujienomis. Tai turbūt geriausias įrodymas, kad tikras mokytojas mokytoju išlieka ir tada, kai jau nebeveda pamokų.

Meilė gamtai, gyvūnams ir dailei lydi jį iki šiol. Ji atsispindėjo biologijos pamokose, kūrybinėje veikloje ir jo tapomuose paveiksluose. Apie mokytojo kelią, kūrybą, prisiminimus ir tai, kas gyvenime svarbiausia, kalbamės šiame interviu.

Kodėl mokytojas? Nuo kada? Pirmiausiai – gimiau Strūnaityje, kur buvo didelis namas, dviejų galų. Vienoje namo dalyje visada gyveno mokytojai. Pirmiausia Strūnaičio, tuo metu aštuonmetės mokyklos, direktorius Antanaitis. Kartu su jo sūnumi mes draugavom, žaidėm. Vėliau, kada jis išsikraustė jau gyventi į mokyklą, gyveno vėl mokytojas – Stasys Trinkūnas, matematikos ir darbų mokytojas. Kitaip pasakius, šalia kaimynai visada buvo mokytojai, bet pagrindinį tašką padėjo vienas jaunas mokytojas. Čia pat, Vidutinėje, gyveno toks Stasys Jurkuvėnas – iš Vilniaus atvykęs. O tuo metu, kada aš buvau pradinukas dar, viena paralelinių klasių mokytoja išėjo į motinystės atostogas, auginti vaiką ir ją pakeitė būtent tas minėtas žmogus. Jaunas, ką tik neseniai baigęs vidurinę. Ir kada nueidavom į kūno kultūros pamoką, prieš tai buvusi mokytoja tik pasakydavo: „Apibėkit tris ratelius“ ar panašiai. O tas jaunasis mokytojas su mokinukais žaisdavo futbolą, rankinį, kvadratą ir buvo toks noras turėti tokį mokytoją. Tai būtent ir buvo tie trys momentai, kurie stūmė šia kryptimi.

Ir galų gale pagrindinis taškas buvo padėtas, kai mama pasakė: „Būk mokytoju.“ Tai nereiškia, kad aš tik apie mokytojo specialybę ir planavau. Šalia kaimynystėje buvo ambulatorija, kur buvo felčeris Vytėnas ir jis mokino mus suteikti pirmąją pagalbą. Mes rajone visą laiką užimdavom pirmas vietas, mokinukais būdami. Ir netgi vėliau, kada aš dalyvavau turistinėse varžybose, orientacinio sporto, pirmosios pagalbos suteikime, net Respublikoj pirmą vietą laimėjom. Tai čia buvo kryptis, kad ir į šitą pusę dar gal galima, į mediciną. Bet atėjus pasirinkimo laikui, nuvykau į Vilniaus universitetą ir norėjau stoti į mediciną. Pažiūrėjau – vien aukso medalininkai. Man sako: „gal geriau nebandykit“. Ir tada aš supratau, kad geriau nežaisti likimu. Buvo dar viena specialybė, į kurią norėjau stoti – tai yra į dailę, į Dailės akademiją. Bet užteko per atvirų durų dieną pavaikščioti po akademijos koridorius, pažiūrėti parodų. O kai vienas žmogus pasakė, kad į egzaminą atsiveš visą sunkvežimį nutapytų paveikslų, iškart atsisakiau šitos minties.

Ir tada pasirinkau mokytojo specialybę. 1978 m. baigiau biologiją ir chemiją. Mokymosi laikotarpiu man labai pasisekė, nes turėjau dvi praktikas. Vieną – Vilniuje, Lazdynuose pas labai gerus specialistus. Tie, kas apie biologiją šiek tiek domėjosi, tai yra girdėję Molių pavardę. Jų ir vadovėliai yra išleisti. Tik ne tų, kurie buvo bendrakursiai, o jų tėvas. Ir antroji – pedagoginė praktika Palangoje, trukusi du mėnesius. Ten vadovas buvo mano bendravardis Algimantas Želvys. Žodžiu – praktika buvo auksinė. Ten tiek daug pavyko. Ir aš jiems kaip dovaną chemijos kabinete palikau paveikslą, kuris kabo klasės gale, ant sienos – penkių su puse metro ilgio, metro aukščio.

Ir dabar dar vienas įdomus momentas. Tais laikais didelė problema buvo teptukai. Nusipirkti net nežinau ar įmanoma, bet daugelis turbūt girdėjot, kad Palangoje yra tokia įžymybė kaip Vytautas Kusas. Jį labai dažnai rodo per televiziją. Prieš Velykas arba prieš Kalėdas jis ten kažką įdomaus padaro iš kiaušinių lukštų, kažką labai miniatiūrinio sukuria. Pavyzdžiui, mažas plaktukėlis, mažas paveikslėlis arba mažas smuikas ir taip toliau. Tai šis žmogus tuo metu ten dėstė dar technologijas, kaip dabar sakoma, ir dailę. Na, ir aš žinau, kad jis yra dailininkas. Jau tuo metu buvo žinomas ir aš paprašiau jo teptuko. Sakau, ar negalėtų man kokį teptuką padovanoti? O jis man tiesiai, gražiai sako: „kad nori padovanosiu žmoną, bet teptuko negausi“. Toks humoras.

Tiesa, visai neseniai, prieš keletą metų buvau nuvykęs į Palangą ir specialiai susitikau su juo. Kam įdomu, pasirodo, jis yra įkūręs muziejų. Ir žinote kokį? Vieną kartą, važiuodamas automobiliu, klausau radijo laidoje klausia: „kokio muziejaus Lietuvoje nėra?“ Na, ten vardina: kačių, šunų ir taip toliau. Ir radijo laidos vedėjai paskui reziumuoja, sako: „taip, nėra šunų muziejaus“ – nors paimk ir paskambink!

Pas Vytautą Kusą ir yra šunų muziejus! Netgi adresą pasakysiu: Taikos g. 8. Nuvažiavote į Palangą, lietus lyja, nėra kur dingti. Einate į tą gatvę – Taikos g. 8 – šunų muziejus. Tikrai verta apsilankyti.

Baigiau mokslus, baigiau praktiką ir svarsčiau: kur dabar dėtis? Ar važiuoti į Žemaitiją, ar į Visaginą, ar į Švenčionis? Taip susiklostė likimas, kad patekau į savo gimtąją mokyklą. Pas savo mokytojus. Atrodo baisu, bet nieko baisaus. Pamažėle įsitraukiau ir atidirbau keturiasdešimt metų Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje. Aišku, pradžioj ji buvo ne gimnazija. Ir patekti į vidurinę mokyklą buvo tais laikais gana sunku. Direktorė Vanda Štuikienė labai atrinkdavo, kruopščiai atrinkdavo. Tai nereiškia, kad paimsi bet kokį mokytoją iš gatvės arba tas, kuris atėjo. Praeidavom tam tikrą filtrą. Ne tik, kad mokykla duotų, bet kad ir tu galėtum kažką vertingo duoti mokyklai. O čia mane gelbėjo piešimas ir tapyba.

1984 metais turėjo būti Zigmo Žemaičio šimtmečio minėjimas. Ir buvo užsibrėžta jubiliejaus proga įrengti mokyklos muziejų. Visą medžiagą turėjo Stasys Kadzevičius – mano giminaitis ir tuo pačiu mano mokytojas, kaimynas Strūnaityje (tada jau gyveno Švenčionyse). Medžiagos jis turėjo daug, bet nemokėjo ir negalėjo šitų darbų atlikti. Kaip tik tuo metu jau ir mano žmona dirbo mokykloje, todėl mes pradėjom tą darbą dirbti. Ir svarbiausia laiko nedaug. Reiškia – reikia skubėti. Pas mane tik laksto pavaduotojos kas valandą, žiūri, ar aš dirbu, ar darom tą muziejų. Na ir padarėm muziejų, suspėjom savo laiku.

Vienas įdomus istorinis momentas. Kažkada dar ne gimnazija buvo, bet vadinamoji Švenčionių bajorų mokykla ir joje mokėsi Augustinas Voldemaras. Ir kaip tik jo nuotrauką pakabino muziejuje. Na ir ką? Vyksta apžiūra, garbingi svečiai susirinkę ir viena ponia parodo mokytojui Stasiui: „būk malonus, nuimk šitą nuotrauką“. Tai buvo tarybiniai laikai. Po to dar vienas dalykas įdomus buvo. Ten buvo nuotrauka, kurioje yra Zigmas Žemaitis, sėdi su visa solidžių vyrų kompanija ir herbas Vytis. Ką daryti? Nejaugi nuotrauką per pusę kirpti? Tai mes labai gražiai sugalvojom, kad reikia pridengti popieriumi herbą. Uždengėm ir praėjo. Ir tarybiniais laikais praėjo Vytis.

Mokykloje aš ne tik piešiau, biologiją dėsčiau, bet buvo ir mokytojų dalyvavimas turistinėse orientacinėse varžybose. Ir taip pasisekė, kad mūsų mokytojai buvo ne tik rajono sąskrydžių nugalėtojai, bet ir respublikinių. Buvo toks vienas kontrolinis kombinuotas žygis. Vyko jis Aukštadvaryje ir mes tada užėmėme antrą vietą. Tada dar vienais metais buvo Luknoj, mes užėmėm trečią vietą, bet ten jau buvo turistinė estafetė. Žodžiu, buvo mūsų susidariusi tokia gana stipri komanda. O man pasisekė, kad esu lankęs orientacinį būrelį, kuriam dar mokykloje vadovavo mano auklėtinis Vytautas Čepulis ir jis tada buvo komandoje. Dėl to mums ir sekėsi.

O kas dar komandoje buvo? Komandoje buvo Kristapas Džiaukštas (buvęs mano direktorius, kada aš mokiausi vidurinėje), Kęstutis Štuikys, Vytautas Čepulis. Na ir moterys: Danutė Nekrašienė, Danuta Nikitina, Alma Asinauskienė, Ona Černiauskaitė, Birutė Paliūnytė. Deja, bet kai kurių jau dabar nebėra – jų praktiškai jau beveik vienetai likę. Žodžiu, mūsų kaip Zigmo Žemaičio komandos netgi respublikoje bijojo. Tai irgi pridėjo pliusą prie darbo mokykloje – toks įvairesnis gyvenimas.

Kas man patiko mokykloje, tiksliau, ko aš norėjau mokyti eidamas į mokyklą dirbti mokytoju? Galvojau – niekada nerašysiu mokiniam dvejeto. Dar tik pradėjus dirbti, buvo mintis, kad vaikas, kuris eina į mano pamoką, niekada neturi bijoti. Aišku, gal tiems žmonėms, kurie yra tokios stiprios tvarkos gerbėjai, jiems nepatiks. Arba, kad būtų griežtas mokytojas – aš nebuvau griežtas. Ir tikrai kai kada sakydavau: „nebijok, nėra ko bijoti. Aš tik vyresnis, o tu jaunesnis. Mes draugai“. Na, bet taip ir yra. Ir aš, pavyzdžiui, iki šios dienos susitinku tiek auklėtinius, tiek buvusius mokinius, kurie neturi pykčio. Paprasčiausiai susitinkam kaip draugai. Aišku, gal kažkam neįtikau. Yra ir tokių. Tai yra normalu. Čia kaip su sveika mityba: pirma taisyklė – maistas turi būti įvairus. Na, tai mokinių irgi yra įvairių. Ir vaikas turi nebijoti. Vaikas turi galvoti atėjęs į mokyklą, ką daryti. Tai dabar kalbant apie mokinius, kiek dirbau, nemažai mokinių yra tapę ne tik savo srities specialistais, bet yra ir mokslo daktarų. Pavyzdžiui, iš pirmos laidos yra medicinos mokslų daktarai Danutė Povilėnaitė ir Darius Činčikas. Žodžiu, aš tik kalbu apie auklėtinius. O kiek yra ne auklėtinių! Tai gal gi kažko ir išmokiau.

Mano darbas vien tik Zigmo Žemaičio gimnazijoje nesibaigė tuo tyliu išėjimu, bet taip atsitiko, kad dar pakliuvau į kitą „Ž“ gimnaziją – į Pabradės „Žeimenos“ gimnaziją. „Žeimenos“ gimnazijoje netyčia vietoje dviejų savaičių išdirbau keturis metus ir taip mano darbo stažas padidėjo iki keturiasdešimt ketverių metų. Ten irgi pasisekė išmokyti mokinius iki tokio lygio, kad jie sėkmingai išlaikė biologijos valstybinius egzaminus ir šiai dienai, kiek žinau, yra studijuojančių ir farmaciją, ir mediciną. Žodžiu, gal ne toks ir prastas buvau.

O dabar dar vienas toks klausimas dažnai kyla kitiems. Tai kurioj mokykloj geresni mokiniai? Vaikai yra vaikai ir vienoj mokykloj yra geriau besimokančių ir suprantančių tiek mokytoją, tiek, sakysim, savo draugus, tiek ir kitoje yra tokių. Bet yra ir tokių, kurie nei ten mokosi, nei ten. Aišku, norisi, kad visi mokytųsi gerai, būtų paklusnūs. Klausimas tik: ar to reikia?

Reikėtų dabar prisiminti šiek tiek ir dailę: su tapyba, piešimu viskas prasidėjo nuo vieno momento. Tai yra tais laikais, kada buvau mažas vaikas, tėvai neturėdavo tiek laiko priežiūrai, kiek dabar. Arba, kaip sako, vaiką linksminti, kad jam būtų gera, patogu ir taip toliau. Du dalykai, kurie man išliko: spalvoti pieštukai ir plastilinas. Jeigu man duoda pieštukus – aš žinau, ką daryti. Ir mano popierius dažniausiai būdavo kėdės kita pusė. Aš apversdavau kėdę, dažniausiai ten būdavo fanera, ir piešdavau kitoje kėdės pusėje. Nupiešei, pastatei ir niekas nemato – gražu! Tai tokia pradžia buvo. O plastiliną prilipdydavom visur: ant stalų, po stalu ir ant grindų. Ir, aišku, kai kam jokio malonumo nebūdavo.

Pirmas susitikimas su profesionaliu dailininku: gaila, aš neatsimenu vardo, bet žinau, kad pavardė buvo Varnas. Kadangi mano dėdė tuo metu buvo žurnalistas ir įvairių leidinių redaktorius, tai jis atsiveždavo į kaimą įvairių kultūros žmonių. Vienas iš jų buvo dailininkas Varnas. Ir kaip šiandien atsimenu: jis buvo kairiarankis ir kaire ranka gražiai nupiešė varlę. Man iki šios dienos šitas vaizdas stovi akyse. Paminėjau, kad atsiveždavo dėdė įvairių žmonių, pavyzdžiui, daugeliui turbūt girdėta pavardė Stasys Žlibinas – poetas. Dar būnant vaiku man teko bendrauti su juo. Na, aišku, nė kalbos dabar neatsimenu, bet žinau, kad toks buvo. Tada sporto mėgėjams, turbūt vyresnės kartos, gerai girdėta pavardė Matulevičius – komentatorius. Dar vienas, nusipelnęs Lietuvoje, buvo žurnalistas Aleksandras Icikavičius. Ir dar kai kurių kitų, aš jau visų nepaminėsiu, bet šitie kažkaip įstrigę labiausiai.

Pats stipriausias ryšys su daile prasidėjo jau studijuojant. Aišku, aš nesakau, kad nepiešiau iki to laiko. Piešdavau, bet tam laiko nebūdavo. Mažai būdavo, kadangi vaikystėje tekdavo ne tik žaisti, bet ir daug darbų namuose daryti, tvarkytis, nes tėvai išeidavo į darbą, o mums tekdavo nudirbti ūkio darbus. Ir dar buvo toks hobis – žvejyba. Ryte atsikeli, eini pažvejoti, devintą valandą grįžti ir darai visus darbus. Žodžiu, dailei trukdė žuvelės. O studijuojant, ypač biologijos mokslą, reikėjo labai daug piešti. Tiek žmogaus kaulus, tiek, sakysim, vabaliukus įvairiausius, tiek skrostas žuvytes, varlytes ir t.t. Piešiau augalėlius, piešiau labai daug. Ir tuo pačiu pradėjau tapyti paveikslėlius. Bendrabučio komendantas pamatęs, kad moku piešti, netgi skyrė vieną darbo kambarėlį, kur aš galėdavau pasidėti dažus. Tapant aliejiniais dažais reikia, kad ramiai išdžiūtų, kad niekas nieko nekilnotų, netrukdytų, pirštų nepridėtų. Na, taip ir pradėjau. Ir tuo metu, dar studijuodamas, bendrabučio fojė surengiau dvi parodas. Ir turėjau du sąsiuvinius atsiliepimų: kai tik paroda – padedi sąsiuvinį ir rašydavo visi įvairiausius atsiliepimus. Visi linkėjo gero pasisekimo piešiant. Buvo tokių ir pamokančių, netgi dėstytojai rašydavo. Dar ir šiandien juos turiu. Vienas iš įsimintinesnių palinkėjimų buvo neparduoti paveikslų. Yra nuo tų laikų kai kurie paveikslai likę, bet didelė dalis iškeliavo pas pažįstamus, draugus ir taip toliau. Netgi dėstytojai kai kurie prašydavo. Vienas iš didžiausių – du su puse metro ilgio ir du metrai aukščio – diplominis darbas „Miško ardai“. Ir Palangoje būtent tas ilgas penkių su puse metro likęs. Tai dar ir dabar bendravau, klausiau ar yra tas darbas, ar neišmetė. Žodžiu, man nufotografavo, atsiuntė. Netgi renovuotame chemijos kabinete jis yra.

Kaip toliau? Vienu metu tapyba buvo pragyvenimo šaltinis, ypač kai augo vaikai ir reikėjo kažkaip išgyventi. Lito įvedimas tuo metu – atlyginimai, palyginus, nedideli. Teko ir patentą išsiimti, ir minimalius mokesčius mokėti, bet po to, pradėjus gyvenimui gerėti, kai iš Kinijos privažiavo labai daug gražių dalykų, aišku, tada ne visiems įdomu pasidarė tie paveikslai ir šiek tiek sulėtinau tempą, o paskui dar labiau sulėtinau, nes atsirado kitų problemų. Visi gi mes einam kuo tolyn, tuo gražyn. Teko prie tėvų priežiūros prisidėti. Na ir tam tikrais momentais įvyksta sustojimas – nori nenori. Bet tuo pačiu ir pasikeitė mano darbo stilius. Jeigu anksčiau aš imdavau teptuką vienokį, sakykim, platesnį, mažesnį – viską darydavau teptukais, tai dabar visa tai pakeitė mentelės. Ir, pavyzdžiui, štai iš čia esančių darbų, jeigu viršutinė eilė jau yra mentele: vienas, antras, trečias. Čia rudame rėme dar ankstesnis darbas be mentelės. Taigi, jaučiat – skiriasi pats atlikimas, pats greitis skiriasi. Ir čia vienas iš paskutinių irgi mentele. Na, dalis yra, ypač ten, kur potėpiai tokie platesni, smagesni, tai jie mentele daryti. Čia teptuko daugiau dar. Žodžiu, su metais truputėlį pasikeitė ir tapybos technika.

Ar buvau surengęs parodų? Kada buvo gimnazijoje jubiliejus, pirmame aukšte, koridoriuje, buvo paroda. Tada dar buvau išvežęs į Kaltanėnus vienąkart. Nelabai noriu vežioti po parodas, nes pamačiau vieną paprastą tokį dalyką. Kaip saugiai ten bekabintum, vis vien jis, rėmas, apsidrasko, nutrupa, kažkas neatsargiai pabraižo. Žodžiu, meno kūrinys pasidaro kitoks, todėl nelabai ir aktyviai dalyvauju parodose. Kai dirbau Pabradės Žeimenos gimnazijoje, tai viena mokytoja taip pasakė man: „Ar nenorėtum pas mus čia surengti parodą?" „Ai, ne", –  sakau, –  „noriu būti kuklus". Tuo ir baigėsi. Tai tokie dalykai dėl tapybos.

Pradėjot nuo mokytojo kelio pasakojimo, tada apie tapybą, bet ir tapyti esat mokęs?

 Čia yra vienas mano mokinės darbas – natiurmortas. Kada grįžau iš kariuomenės, taip atsitiko, kad dar pakliuvau ir į ten. Ir čia polinkis piešti mane turbūt išgelbėjo dar nuo vieno dalyko. Jeigu kas tiek atsimena septyniasdešimt aštuntus-devintus metus, tuo metu prasidėjo karas Afganistane. Aš kaip tik septyniasdešimt devintais metais gegužės tryliktąją išvykau į tą sovietinę kariuomenę. Ir pusantrų metų tarnybos, ir vis daug šansų buvo patekti ten. Karininkai suprato, kad aš su menu galiu kažką padaryti. O kariuomenėje buvo labai madinga Lenino kambariai. Žodžiu, mane iškomandiravo į poligoną apiforminti visą Lenino kambarį. Ir ten buvo toks keistas dalykas. Aš kartais sakau – ką reiškia patirtis. Patirtis kartais daugiau ir geriau nei jaunystė. Reiškia, piešiu stendams reikalingus momentus, rašau šriftu įvairiausius tekstus. Na ir tą Lenino kambarį kaip ir baigiam jau įrengti. Ir atvažiuoja vienas saugumietis, vyriausiasis leitenantas. Ir žiūriu, kad ten ir majorai, ir pulkininkai bėgioja nuo jo kaip velnias nuo kryžiaus, atrodo, bijo. Kokia priežastis? Iš pradžių nesusigaudžiau. O jie suprato, kad tai saugumietis, kad jų karjera priklauso nuo to, kaip jis įvertins visa kita. Praeina kiek laiko ir mane iškviečia į tą Lenino kambarį. Nu galvoju, kas čia dabar atsitiko? Priėjo jis prie manęs ir sako tas saugumietis: „Va, tavo šitas piešinys vaizduoja nuogą moterį". Aš net nustebau. Iš kur? Bet va čia – patirtis. Jeigu kariuomenėje dažniausiai aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai pakliūva, o aš jau buvau baigęs pedagoginį ir plius dar atidirbęs vienus metus mokykloje, jau man buvo dvidešimt ketveri. Ir patirties yra daugiau, ir žinojau, ką daryti tokiais atvejais. O tas piešinys – Motina didvyrė su kardu. Aš labai paprastai padariau: susibraižiau kvadratėliais ir visą tiksliai piešinį perkėliau ant to stendo. Ir kai jis man tai pareiškė, aš šitam saugumiečiui atverčiau žurnalą, padėjau prieš akis. Sakau: „pasižiūrėkit“. Lygiai tokį pat, koks yra žurnale. Nieko aš nepakeičiau. Jis pasakė, kad esu laisvas. Na, ir po to, jau kai išvyko jis, priėjo vienas vyriausiasis, majoras, sako: „Kaip gerai, kad tu jam visa tai parodei" – jokių priekaištų. Taigi, tapyba ir kariuomenėje turėjo pliusą.

O kalbant apie mokinius, tai čia yra Audronės Uzielaitės, vienos mokinės, kuri yra profesionali grafikė. Na, ir ne tik ji yra, yra ir daugiau, bet kadangi aš esu bemokslis šitoj srity, kaip sakau,  pats išmokęs –  savamokslis, tai gabius mokinius veždavau pas menininkus. Vienas iš jų buvo toks Bronius Grušas. Kažkada prie Pabradės turėjo savo studiją. Žodžiu –  jis profesionalas, dar pakonsultuodavo. Aš matydamas, kas gali toliau vystyti tą pomėgį, stengdavausi, kad ir kažkas pamokytų. Aišku, ten kai kuriuos pradžiamokslio dalykus aš pamokindavau ir kitus, ir jie pasiekė kažką.

Teko iš Nijolės Trinkūnienės apie jus gerų žodžių girdėti ir kad buvot pirmasis mokytojas, kuris aliejine technika išmokino ją. Aš pamokinau, parodžiau, paaiškinau. Ten aš labai mažai. Bet dar vienas dalykas –  nors ji dabar ir dailę dėsto, bet ar žinai, kad ji yra kūno kultūros specialistė? Ir kad ji yra laimėjusi slidinėjimo Lietuvos maratono varžybas vienais metais. Žodžiu – čempionė. Na, senokai mes pažįstami. Tarp kitko, esu piršlys. Nes su jos vyru gyvenom kartu vienam kambaryje. Tik jis buvo antrakursis, o aš penktakursis. Va, kokia maža Lietuva!

Vaikiška mano svajonė buvo turėti arklį. Ir kada tėvai susigrąžino žemę, tai yra jau po devyniasdešimt antrųjų metų, pabandė ūkininkauti ir tuo metu tėvas nupirko kumelę žemės ūkio darbams visiems, nes iškart traktoriaus niekas negalėjo nusipirkti.  Po poros metų ta kumelė atsivedė kumeliuką. Ir aš jį pradėjau auginti nuo pat gimimo iki mokslo – išmokinau ir arti, ir kad galima būtų jodinėti, ir vežimu važiuoti. Yra nuotrauka, kur vyriausias mano sūnus ant jo sėdi. Tai buvo eržiliukas, kuris labai lengvai pasidavė mokymui. Ir toks vaizdas, kad mano svajonė, vaikiška svajonė, išsipildė. Net netikėjau, kad gali būti taip. Tai atrodo kaip sapnas.

Jeigu kalbėti apie gyvūniją, tai mane gyvūnai nuo pat pradžių traukė. Man patikdavo. Aišku, kai kas pasakys, kad tai yra net gal nelabai malonus darbas, bet reikia daryti ir tą nemalonų darbą. Arba, kaip minėjau, dabar turiu vėžlį. Vėžlys irgi valgo, o jeigu valgo, tai kažką ir daro. Priežiūros reikia visur. Ir kartais mane juokina, kad sako: vaikui reikia šuniuko, kačiuko, žuvyčių, papūgėlių ir dar kažko. Bet pirmas dalykas – vaikui reikia suprasti, kad bus daug pareigų. Aišku, savo augintinį pavadini gražiu vardu. Aš ir su tais gražiais vardais susidūriau netgi mokykloje. Vienos lituanistės klausiu: ar žinai, kokie gražūs yra mūsų paukščių pavadinimai? Lituanistai paprastai turi gražią kalbą, daug žodžių įvairių, palyginimų, patarlių ir taip toliau, ir taip toliau. O sakau, paklausykit, kokie paukščių pavadinimai gražūs: zylė, kovas, varna –  visi gerai žino, bet, pavyzdžiui, yra toks paukštelis liepsnelė, devynbalsė, karietaitė, čivylis. Ta pati pempė, kuolinga, nykštukas. Žodžiu, vardinu mokytojai pavadinimus. Sako, iš kur žinai? Tai gamtoje yra tų gražių dalykėlių, tiek daug ir gražių pavadinimų. Tai tiesiog traukia! Aišku, mano silpnoji sritis yra augalai. Nelabai myliu augalus. Man augalai gražūs tol, kol jie žydi, o jeigu nuskynė –  jau nebe.

Bet pats ir su medžiu dirbat? Kaime turi dirbti su medžiu –  tai yra malkų ruošimas. Medis neamžinas, kaip ir viskas, praeina savo laiką, kažkiek metų atitarnauja ir turi keisti. Medžiai kaip ir žmonės, irgi serga, griūna, lūžta. Ir jeigu moterys sako daržas svarbiausia, reikia ravėti, tai miške irgi reikia dirbti. Reikia išvežti kai ką, reikia įvežti kai ką, ką išvežėt – jo vieton pasodinti.

Pabaigai Algimantas Kadzevičius visiems mokytojams ir mokiniams linki:

Pirmiausia – pagarbos vieni kitiems. Neįžeidinėkime ir gerbkime vieni kitus. Antra – kuo daugiau kantrybės. O trečia – nepamirškime, kad visi esame gamtos dalis. Tausokime ją ir neskriauskime už mus mažesnių.

Tikrąją mokytojo darbo prasmę geriausiai atskleidžia žmonių prisiminimai. Algimantą Kadzevičių buvę mokiniai iki šiol mini su ypatinga šiluma, o tarp jų esu ir aš pati. Atmintyje išliko ne tik jo įdomios pamokos, meilė gamtai ar kūrybai, bet ir gebėjimas pastebėti žmogų, išklausyti ir padrąsinti.

Tai ypač gražiai atsiskleidžia Ramunės Murauskienės (mokytojui geriau žinomos kaip Ramunės Lašinskaitės) knygoje „(Ne)tobulos mamos užrašai“, kurioje autorė jautriai ir prasmingai prisimena savo biologijos mokytoją: „Prisimenu vienintelį suaugusįjį – biologijos mokytoją Algimantą Kadzevičių, kuris, kaip kuždėjo nuojauta, visuomet būdavo savimi. Tik jis vienas ne kartą atpažino mano akyse liūdesį, jis vienintelis priėjo prie manęs tuomet, kai man to labiausiai reikėjo. Jis matė mane kaip žmogų. Arba man bent jau taip atrodė. Susitikimas su šiuo žmogumi padovanojo labai svarbią pamoką: kiekvienas individas yra labai svarbus. Nevalia nuvertinti nė vieno žmogaus reikšmės šiame pasaulyje“

Ko gero, tai vienas gražiausių įvertinimų, kokį gali gauti mokytojas. Juk tikrasis pedagogo darbo rezultatas matuojamas ne pažymiais, o tuo, kiek šviesos, pasitikėjimo ir žmogiškumo jis palieka savo mokinių gyvenimuose. Algimanto Kadzevičiaus istorija rodo, kad kartais pakanka nuoširdaus dėmesio žmogui, kad jo atmintyje liktum visam gyvenimui.

Jei norite išgirsti mokytojo Algimanto Kadzevičiaus pasakojimus jo paties lūpomis, kviečiame pasiklausyti ir pasižiūrėti visą pokalbį svetainėje bendruomeniukrastotyra.lt

Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinio-informacinio skyriaus bibliografė Asta Podnebesnova

Nuotraukos Astos Podnebesnovos ir iš Algimanto Kadzevičiaus asmeninio archyvo