Florensei aštuoniasdešimt ketveri, ji gyvena “Vyšnių sodo” senelių namuose. Pargriuvusi ji neįstengia atsikelt – ir laukdama, kol kas nors ateis jos išgelbėti, ji ima svarstyti: ar žavus naujas šių namų gyventojas yra iš tiesų tas, kas sakosi esąs? Jei taip, tai kodėl jis toks panašus į vyrą, kurį ji pažinojo, mirusį prieš šešiasdešimt metų? Atvykėlis pažadina jos prisiminimus, ir dvi geriausios draugės – Florensė ir Elsė ima baimintis, kad į dienos šviesą iškils didžiausia jų jaunystės paslaptis… Šis išmintingas ir poetiškas romanas gali pamokyti jus daugelio dalykų, bet svarbiausi yra šie trys:
1. Žmogiškumas yra tai, kas jungia mus visus.
2. Mes visi esame vertingi: nesvarbu, ilgai ar trumpai gyvename, pasaulis yra kitoks, nes esame čia.
3. Net ir pats tyliausias gyvenimas gali turėti garsiausią atbalsį.
Komentarai