Kalbėjimo(si) erčios. Mažosios esė

Viktorija Daujotytė

Kalbėjimo(si) erčios. Mažosios esė

Teksteliai, fragmentai, mažosios esė persmelkia mane – iš pradžių kaip gyvenimas sau, o paskui ir kaip noras pasidalyti su kitais. Juk jei kalbu, tai ir kalbuosi. Jei ir vos girdimai. Vis sukasi mintyse toks kasdienis sakinukas: „Ką tu sau galvoji.“ Ne klausimas. Ne visai ir priekaištas. Kas tas sau? Įvardis, ne įvardis, dalelytė, ne dalelytė? Tai ir tai. Bet ir dar kažkas. Redaktoriai taiso mano galvoti, geriau – manyti. Sutinku. Bet juk ir toliau galvosiu, galvosiu, kad toje frazėje, jei tik ir kaip liekana, kaip nuojauta glūdi galvojimas sau, savyje – lyg koks nuolatinis, nepertraukiamas minties darbas.     
Prie susikaupusių užrašų, įrašų grįžau 2020 metų spalį – gilėjantis ruduo, intensyvėjanti pandemija, karantinas – gal ir ilgam. Lyg leidausi gilyn – ir į ankstesnius mąstymus. Dirbk ir būsi saugesnė. Dirbk, ką gali, pajėgi. 

Biblioteka visiems
LOVEJOB
Skaitmeninio raštingumo mokymai
Prisijungusi Lietuva
Knygų kalėdos
Švenčionių rajono savivaldybė
Vilnijos vartai
Interaktivi biblioteka
FB
Graži tu mano
Regiono bibliotekų tinklaraštis
E-paveldas